Jei kompiuteris nors ir trumpai buvo užpiltas vandeniu, specializuotas servisas galbūt ir sugebės jį suremontuoti. Tačiau daugeliu atvejų (per 80 proc.) vandeniu užpilti elektroniniai įrenginiai tinka tik išmesti į šiukšlyną. Net jeigu jie ir bus gerai išdžiovinti ir dar kurį laiką veiks, tai dėl patekusio vandens elektroninį bloką užpuolusi korozija vis tiek anksčiau ar vėliau sukels įvairių problemų. 

Tai pakankamai retai pasitaikantis atvejis, nes į daugelio naujesnių benzininių automobilių baką neįmanoma įstatyti dyzelinui pilti skirto pistoleto. Kai į benziną patenka apie 5 proc. viso degalų tūrio dyzelino, gali kilti rimtų variklio darbo problemų. O kai dyzelino kiekis benzine būna daugiau nei 5 proc., variklis iš viso gali neveikti. Padarius tokią klaidą, mašiną (neužvestą!) reikia nugabenti į servisą, išleisti netinkamus degalus ir išplauti visą degalų tiekimo sistemą. Kur kas paprasčiau, jei į dyzelinį automobilį būtų įpilta benzino – jo kiekis dyzeline gali sudaryti net apie 10 proc. ir varikliui tai nepakenks.

Redakcijai pavyko išsiaiškinti, kad 2006 m. gamybos VW Passat kondicionavimo sistemos “Climatronic” gedimai nėra įtraukti į VW koncerno gedimų, kurių remonto išlaidos būtų bent iš dalies kompensuojamos, sąrašą. Tai nėra labai dažnai pasitaikantys atvejai. Taip pat iš patirties galime pasakyti, kad pasibaigus garantijos terminui, “Volkswagen” koncernas gana retai sutinka dengti kokio nors remonto išlaidas. 

Mūsų manymu, “Toyota” servisas pasielgė teisingai. Iš laiško matyti, kad mechanikas sąžiningai įvertino techninę automobilio būklę. Reikia atminti, kad skirstomojo dirželio patvarumą lemia daugelis veiksnių, pavyzdžiui, automobilio eksploatavimo būdas ir sąlygos. Visai realu, kad dirželis susidėvėjo anksčiau nei yra numatęs gamintojas. Todėl serviso meistrų pareiga pasiūlyti dirželį pakeisti anksčiau. Tik taip bus galima išvengti rimto variklio gedimo, jei staiga nutrūktų skirstomasis dirželis.

Naujų automobilių uždegimo laidas yra gerokai daugiau nei tik gabalas paprasto aukštos įtampos kabelio. Kad variklis ir visa mašinos uždegimo sistema veiktų gerai, ji turi griežtai atitikti gamintojo numatytus techninius reikalavimus. Šiuo atveju svarbu ne tik pačių laidų ilgis ar kištukų forma, bet ir jų varža, izoliacinės savybės, atsparumas temperatūrai. Negalima nuėjus į parduotuvę laidų parinkti iš akies – konstrukcija yra kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tad naujo automobilio savininkui vienintelis patarimas būtų pasitarus su serviso specialistais įsigyti ne originalius, bet patvirtintus žinomų gamintojų analogiškus laidus, kurie bus pigesni.

Langų apiplovimo skysčiui pagaminti naudojama daug žaliavų, pavyzdžiui, specialios medžiagos purvui nuo langų pašalinti ir denatūruotas spiritas, kurio reikia ištirpinti plovimo skystyje esančius pigmentus ir aromatų derinius. Kadangi alkoholio žieminiuose skysčiuose yra nepalyginamai daugiau nei vasariniuose, jo nepatartina laikyti aukštesnėje nei 30 laipsnių temperatūroje, nes šis skystis paprasčiausiai pradės garuoti. Žinoma, dar reikia atsižvelgti ir į gamintoją. Kai kurie taupydami visai nededa kvapiųjų medžiagų, o kiti visiškai nenaudoja alkoholio.

Dar vienas būdas, tiesa, ne itin rekomenduotinas, žieminį skystį maišyti su vasariniu. Tokiu atveju gali kilti kitokių problemų, pavyzdžiui, skirtingų kvapiųjų medžiagų suderinamumas: jei jos nesiderins viena su kita, gali kilti nepageidaujama cheminė reakcija ir skystis pavirs tąsia koše. Maža tikimybė, kad žieminių ir vasarinių skysčių, net to paties gamintojo, kvapiosios medžiagos bus vienodos. Įsivaizduokite, kokį kvapą gausime sumaišę, tarkime, “žaliąjį obuolį” su “juodąja arbata”.

Beje, sumaišę skysčius neteksime jiems taikomos garantijos. Be to, visos pretenzijos liks nepagrįstos, jei nuo tokio mišinio bus sugadintas langų apiplovimo skysčio bakelis. Tad jei nusipirkome daugiau žieminio ploviklio, jį geriau pasaugoti kitam šaltajam sezonui. Skysčio galiojimo terminas labai priklauso nuo gamintojo ir jame panaudotų žaliavų. Prekybos vietose daugiausiai rasime ploviklių, kurie turi būti sunaudoti per dvejus metus, o iš aukščiausios kokybės medžiagų pagamintas skystis gali būti naudojamas ir trejus metus.

Daugelio automobilių, ypač naujesnių modelių, variklio skyriuje labai ankšta, nes šioje vietoje prigrūsta daug pačių įvairiausių prietaisų ir sistemų. Todėl dažnai norint atlikti net paprasčiausius veiksmus tenka išardyti vos ne pusę mašinos. Gaila, kad už konstruktorių ir inžinierių klaidas atvykus į servisus tenka mokėti automobilių savininkams. Pavyzdžiui, yra modelių (Renault Vel Satis), kurių skirstomojo dirželio keitimo procedūra užtrunka net 16 darbo valandų.

Laišką atsiuntusio skaitytojo automobilyje, panašiai kaip ir daugelyje kitų šios klasės modelių, alyvą reikia tikrinti kartą kas 1000 km ir prieš kiekvieną ilgą kelionę. Alyvos sąnaudos priklauso nuo variklio išnaudoto resurso bei važinėjimo būdo. Pagal gamintojo normas, tvarkingas Opel Astra Classic 1.6 16V kas tūkstantį kilometrų gali suryti net 0,6 litro alyvos. Vadinai, tarp techninių apžiūrų (kas 15 tūkst. km) blogiausiu atveju tenka įpilti net 9 litrus alyvos. Tačiau tokie atvejai labai reti – normaliomis sąlygomis alyvos sąnaudos paprastai būna kur kas mažesnės.

Sumažėjus šaltukui, kai kuriuose variklio mazguose esantis ledas pavirsta vandeniu, kuris lengvai patenka į sunkiai pasiekiamas ir plika akimi nematomas vietas. Tai neigiamai veikia tiek patį variklio darbą, tiek ir jo techninę būklę. Kad vanduo savaime išgaruotų, tikriausiai reikėtų sulaukti vasaros, kol aukšta oro temperatūra natūraliai išdžiovins minėtas vietas. O ko griebtis dabar, nelaukiant atšilimo? Geriausias būdas – panaudoti specialias priemones nuo vandens, pavyzdžiui, vadinamąjį daugiafunkcinį purškiklį “WD-40”. Jis parduodamas beveik kiekvienoje degalinėje, automobilių prekių parduotuvėse ir prekybos centruose. Šis preparatas vandens daleles išstumia į paviršių. Juo reikėtų supurkšti tiek uždegimo laidus, tiek jų galus ir net žvakes. Tokiu būdu vanduo bus pašalintas ir užvedant variklį laidai perduos visą įtampą žvakėms. Be to, supurkštos vietos pasidengs apsauginiu sluoksniu, kuris neleis vandeniui vėl ten patekti. Minėtoji priemonė taip pat gali būti panauda metalinių paviršių apsaugai nuo rūdžių, be to, tai puikus pagalbininkas atsukti užkepusius varžtus, šalinti nešvarumus, alyvą, saugoti nuo užšalimo durelių spyneles ir pan.

Nemanome, kad skaitytojui pavyktų grąžinti mašiną oficialiam “Peugeot” koncerno atstovui mūsų šalyje ir pasikeisti ją į kitą tokią pačią ar net kitokį modelį. Mūsų žiniomis, Lietuvoje tokių pakeitimo atvejų buvo vienetai. Tai pavykdavo padaryti tik labai patyrusių ir pasikausčiusių teisininkų pagalbos dėka. Kita vertus, oficialūs gamintojų atstovai tokiais atvejais dažnai siūlo kompromisinį variantą. Vienas iš būdų galėtų būti atpirkti brokuotą automobilį iš savininko didesne nei rinkos kaina ir pasiūlyti jam kitą naują mašiną gana patrauklia kaina. Apie naujo automobilio grąžinimą oficialios atstovybės nenori net kalbėti, nes tokiu atveju tikrai atsirastų daug tokių naujų automobilių savininkų, kurie nusipirkę mašiną ir pavažinėję pusmetį, sumanytų ją nurašyti ir gauti naują…